Šiandien ieškodama senų darbo kalendorių, atsitiktinai aptikau užrašus ,,Švenčių scenarijai‘‘. Atverčiau ir skaitau: ,,Pusbrolio Dovydo 10-tas gimtadienis‘‘. ,,Pusseserės Simonos 15-tas gimtadienis‘‘ .Susimąsčiau ir greit skaičiukai galvoje prabėgo kartu su šiurpuliukais, o su jais taip tyliai į širdį pabeldė sentimentai. Juk tai buvo gerokai ankščiau dar prieš mokyklos baigimą, dar prieš didžiuosius gyvenimo pasirinkimus, ,,o kas būsi užaugus‘‘?.
Prisėdau ir leidau atsiminimams mane nukelti į tuos laikus, kai tas pats pusbrolis buvo leliukas vežimėlyje, o aš jį vežiojau, kol šis užmigdavo. Juoką sukėlė tai, kad jau tada aš gavau algą, už jo priežiūrą. 1 litas už dieną. O pinigai tikrai dideli, jei turėsime omenyje, kad tai buvo panašiai prieš 22-23 metus. O ir aš pati 8-9 metų mergaitė. Mergaitė, kuri tada tikriausiai nelabai suprasdama jautė, kur jos kelias , ir jau tada gavo pirmąjį savo atlyginimą už darbą, kuris po 12 metų tapo jos oficiali profesija. Ir galbūt frazė, kuria pasakysiu nuskambės banaliai, bet jau tada tas vienas litas, man buvo tikrai nemaži pinigai, kaip ir visi tolesni mano darbų užmokesčiai. Tai dar kartą įrodo, kad radus širdžiai mielą darbą, Tau niekada nebereikia dirbti. Į darbo ir pinigų santykį pradedi žiūrėti kitaip.
Ginčytis būtų galima, bet aš čia ne apie pinigų kelią. O apie VAIKUS.
Vaikus, kurie lydėjo mane visą gyvenimą. Kurie pildė mano asmenybės bagažą. Kurie mane mokė, žavėjo, ir kuriuos aš dabar matau savo dukrose.
Sėdžiu ir raudu prisiminus. O prisimenu visus, dažnai.
Žiūriu į savo mergaites ir matau juose savo pirmuosius lopšelio vaikus. Gabrielių, kuris atnešęs eglutės figūrėlę, sako :,,aletoja, čia Tu‘‘. O aš bandydama jį edukuoti: ,,Ne, Gabrieliau, čia eglutė‘‘. Na ir kas iš mūsų dabar mokytojas? tada pagalvojau susigėdusi prieš dvimetį berniuką… Matau Danielę, kuri iš miegelio pabudusi savo mažomis rankytėmis apglėbdavo mano kaklą, lyg jaustųsi pati laimingiausia, kad pietų miegelis baigėsi ir galės toliau tęsti savo žaidimus laukdama ateinančios mamos. Matau Artūrėlį, kuriam įėjus į grupę pirmiausiai pastebėdavai jo akytes ir rūdas garbanas, o tik vėliau mažą, berniuką, kuris apetitu niekada nesiskundė, o ir į maistą žiūrėdavo labai pagarbiai.
Mano veidą nutvieskia plati šypsena, kai pamatau Barborą laikančią slieką, prisiminimai mane nukelia į laikus, kai bebaimis Tadukas, nejuokauju rinkdavo didesnius nei delniukas šliužus. Prisiekiu, tas berniukas, vaikštanti enciklopedija, man reikėdavo papildomai ieškoti informacijos apie mus supančias planetas, mokytis anglų kalbos, bandyti sudėti sudėtingiausius lego (tiesa, vienu metu jis pasidavė manęs prašęs. Labai atsiprašau, tai ir dabar man sudėtinga), tobulinti futbolo įgūdžius, ir tiesą pasakius, aš vienu metu galvojau, kad niekada gyvenime daugiau negaminsiu varškėtukų. Cha pasakė tas pats gyvenimas, kai mano mergaitės be jų taip pat nelabai įsivaizduoja vakarienės. Ačiū Taduk, už begalinį rods, net 7-mečiui nebūdingą žingeidumą, ir meilę knygelėms (niekada nebūčiau pagalvojusi, kad Mažasis princas, gali taip žavėti priešmokyklinuką).
O žinot, noriu Jus supažindinti ir su savo Ievute. Maža, smulki mergytė su tokiu tvirtu charakteriu ir visada žinanti, ko nori. Eilėraštis apie vištytę, man iki dabar dar skamba galvoje ir kelią šypseną. Ir dar tik pas ją lankydavosi ,,Dėdė juokas, kuris atveždavo saldumynų‘‘.
Ačiū Džiugui, kurio pomėgis užmigti tik ant gimnastikos kamuolio, leidžia mano nugaros slanksteliams ilsėtis migdant Sofiją pietų miegelio. Tikriausiai niekada nebūčiau apie tokį migdymo būdą pagalvojusi, jei ne šis žmogutis.
Tituko santūrumas, tvarkingumas, atsakomybės jausmas, ir atjauta šalia esančiam draugui iki dabar prisiminus žavi. Mažas džentelmenas ir ne kitaip.
Hubertas, kuris parodė, kad vaikui užlipti, ten kur rodos sunkiai įmanoma net vyresniesiems, leidžia lengviau atsipūsti, kai mano mergaitės ant virtuvinių spintelių užlipusios slapčiomis ieško ,,kažko skanaus‘‘.
O Irūna, kuri savo sportiškumu, akademinėmis žiniomis, atmintimi lenkdavo daugelį grupės vaikų. Tokia, kuri gali kiekvieną užduotį lengvai įveikti. Bet tuo pačiu tai vaikas, kuris turėjo aiškias savo privatumo ribas. Glėbesčiavimasis ir apkabinimai, ne jos reikalai.
O Simas, kuris ketino užaugęs būti mano vyru? Vaikas, kuriam šiluma lyg priešas, o žiemą rods, jam vienam nebaisūs šalčiai. Kiemas ir gamta, jam tada greičiausiai buvo bene svarbiausi dalykai.
Šypsena vėl, nes mano mergaitės nuolatos girdi ,,ar jums nešalta be kojinių ir tik su marškinėliais?‘‘.
O Markas, kuriam visas užduotėles kelis mėnesius turėjau ruošti tik mašinėlių tema. Piešiam, mašinėles, skaičiuojam, mašinėles, sportas,- mašinėlių lenktynės.
Naglis, kuris visiškai nemeluoju, galėtumėte palikti miške, o šis be kompaso rastų išėjimą. Šiaurė, pietūs, rytai, vakarai- Nagliui, tai vieni juokai. O politikos reikaluose, šis vyrukas tikrai mane lenkė gerokai.
Dabar stabtelėjau ir galvoju, skaitant, galite sudaryti įvaizdį, kad ,,ponia‘‘ mokytoja pati ne kažką ir gali duoti vaikams, jei šie visa galva už ją pranašesni.
Bet žinot, apie tai ir yra mano esybė. Man vaikai, maži mokytojai su dideliu potencialu. Ir žinot, nesupykit ir nepriimkite labai asmeniškai, bet man mažieji dažnai pranašesni už daugelį suaugusiųjų.
Ir taip, jie MANO vaikai. Visi iki vieno.
Jus supažindinau tik su nedaugelių, bet prisimenu kiekvieną, kuris į mano pasaulį atnešė labai daug gražių spalvų.
Ir tik dėl Jūsų unikalumo ir asmeninių savybių aš augu. Ačiū Jums mažieji mano herojai. Ir visai jau pabaigai prisimenu mano mentorės Vidutės pasakytus žodžius, su kuriais nubraukiu dar vieną ašarą: ,,Yra tik viena bloga šio darbo dalis, Tu nepamiršti savo žmogučių, kurie palietė Tavo gyvenimą, o šie nenaudėliau auga, ir sunkiai pamena Tave‘‘…
Tikriausiai tokia ta mokytojo dalia…
Su begaline meile apkabinu visus.
